Facebook’as ir Fizinė erdvė tarpusavio santykiuose

Tarpusavyje bendraujant fizinėje erdvėje, vienas iš svarbių faktorių, kad bendravimas įvyktų – tai “kito” identifikavimas. Liaudiškai tariant, pirminės nuomonės susidarymas. Stereotipizavimas (bjauriai skamba).  Nesant aiškiam identifikavimui mes jaučiame įtampa, nesaugumą. Kitas yra neapibrėžtas, tad – nenuspėjamas – baimę keliantis.  Žinoma, fizinės situacijos kur kitas būtų visiškai ne objektivyzuotas yra neįmanoma, nes vien išvydus žmogaus kūną, mes jau sukuriame tinklą fantastinių stereotipų. Pvz. Apkūnumas, apranga, eisena, laikysena, elgsena grupėje, kvapas, “grožis”, tad matant žmogų iš toli, dar net nepriėjus ir nesusipažinus, mes jau turime susiformavę pakankamą simbolinį sluoksnį stereotipų, padedančių mums kito kūną identifikuoti, kategorizuoti ir taip “prisiaukinti” kitą.

Bet santykių formavime, tai tik pradinė stadija. Atsiradus komunikacijai, prasideda kita stadija. Čia ir prasideda esamo pirminio stereotipo modifikacijos, dinamika.  Kalba atskleidžia atskiras stereotipinimo erdves, kurios vienais atžvilgiais skiriasi kokybiškai nuo pirmųjų (t.y.  informacija  pvz. apie politinius įsitikinimus), kitais atvejais paaiškina ir “reaffirm” pirmuosius, dar kitais atvejais keičia iš esmės pirmųjų  įspūdžių suformuota kito identitetą. Žiūrint struktūriškai į “įspūdžių” svarbą formuojant bendrą kito identitetą, iš “storas”, gali tapti “šmaikštus”, “protingas” ir t.t.  Šalutinė mano prielaida: tvirtam “kito” identifikavimui naudojamas, vis dėlto, vienas dominuojantis signifikatas, kurį naudojame kaip  konceptualią “etiketę”  kitam apibrėžti.

Į ką svarbu atkreipti dėmesį, kad  nors ir yra svarbu identifikuoti kitą, identitetas kurį mes suformuojame yra labai dinaminis ir besikeičiantis. Čia svarbus momentas yra laikas ir atmintis – pamiršdami  vienus momentus ir prisimindami kitus . Tai tik dar viena strategija “kito” kai vientiso apibrėžto identiteto kūrimui.

Dar pridėkime erdvę ir situacijas ir pasidaro bemaž per sudėtinga apibrėžti visą dinamiką tarpusavio bendravime ir kaip mes formuojame supratimą apie “kitą”.  O dar pridėjus faktą, kad kitas pastoviai modeliuoja save tiek išoriškai kurdamas “spektaklį”, tiek viduje bandydamas formuoti save pagal savo ego idealą – ir kaip visą tai veikia tarpusavio supratimą apie vienas kito identitetą; mes galime bandyti įsivaizduoti “kito” apibrėžimo pastovią kaitą, dinamiką ir daugialypiškumą.

Ką norėčiau iš šios bendros apžvalgos išskirti, tai latentiškumą tarpusavio santykiuose, erdvės ir laiku atžvilgiu ir kokią svarbą tai gali turėti. Bendraudami fizinėje erdvėje, susitikimas su kitu yra atskirtas laiko ir erdvės tarpais. Mes susitinkame po savaitės, po dienos ir panašiai. Taip pat, mes neegzistuojame toje pačioje erdvėje (juslinių organų diapozone). Kitaip tariant, bendravimas fizinėje erdvėje sukuria “tarpus, pertraukas” kurių metu kitas yra laisvas nuo savo “žiūrovo (manęs)” žvilgsnio ir gali laisvai modifikuoti save, kurti kitą savo identitetą – keistis.  Kuo didesnis latentinis periodas, tuo didesnis nesutapimas percepcijoje kokį mes įsivaizdavome “kitą” ir koks jis yra šiuo metu.

Mano hipotezė, kad Facebok’e, kuris šiai dienai tapo dominuojančia tarpusavio bendravimo platforma latentinis bendravimo aspektas išnyksta ir taip “skurdina” įvairialypiškumą apie vienas kito supratimą ir įmanomus bendrus nuotykius šiame pasaulyje.

Latentinis periodas Facebooke:

Nors laiko atžvilgiu, mes galime “login” ir “logout” ir tarpas tarp jų lyg ir žymi laiko, kuriuo metu aš “nesu” facebooke periodą, erdvės atžvilgiu, “aš” arba tiksliau manęs reprezentacija – mano avataras, egzistuoja visą laiką – 24 hours.  Ir kaip pastebėjo kritikas Jurij Dobriakov – “Avataras ne tik pasyviai egzistuoja mums nesam, bet jis yra “aktyvus” . Jis komunikuoja mums nesant.”
Kitaip tariant, latentinis erdvės atskyrimas išnyksta. To pasėkmes galime čia ir papostuluoti. Išnykus erdvinėm “pertraukom” mes prarandame laiką savireflkecijai ir “atsinaujinimo” galimybę.  Hyperaktyvumas Facebook’e 24 valandas per diena (mums esant ar nesant), virsta hyperpasyvumu savojo “aš” formavime. T.y. “aš” visdar keičiasi pastoviai ir gal facebook’o fenomene jis keičiasi sparčiau kaip niekad, bet išnyksta savirefleksijos momentas – momentas kuriuo metu mes dingstame laikinai iš “visų” horizonto (tiek fenomenologinio tiek atminties atžvilgiu) ir apmastome save.

Latentinio erdvės ir laiko (ta prasme, kad avataras yra 24val. aktyviai komunikuojantis apie save/mane) išnykimas Facebook’e veda prie šizofreninių asmenybės potyrių, kada tapatybė iš esmės dekonstruojasi, prarandama savo mitinį branduolį ir virsta informacijos tinklo multidiskursyvine micro dalele. Bet čia jau atskira tema..

Tai kas atsitinka tarpusavio santykiuose? Ogi dingsta gylis ir įvairovė santykiuose (žinau, čia turėčiau paaiškinti ir išplėsti, bet paliksiu kolkas taip..) . Taip pat, išnykus laikui, atrofuojasi tokios santykiuose buvusios emocijos kaip: ilgesys, smalsumas.  Kadangi avataras mums pastoviai reprezentuoja real time “kitą” su visu emocijų, veiklos aprašymu ir vizualia informacija, smalsumas kuris yra vienas iš svarbesnių prieskonių susitikus fizinėje erdvėje -  niveliuojasi. Apie ką tu kalbi susitikęs pažįstamą su kuriuo pastoviai bendrauji ar seki vienas kitą facebooke? Su virtualiaisiais soc. tinklais išnyksta ir visas juslinių organų spektras, kartu su visa juos supančia semantika (kvapai, išvaizda, laikysena). Šioje vietoje, žinant, kad 70proc. komunikacijos yra kūno komunikacija (o ne verbaline), facebooko skurdumas akivaizdus.

Pabaigai. Facebook’o (dominuojantis soc. tinklų atstovas) fenomenas paliečia ir transformuoja asmeninių patirčių su kitu, taip pat santykį su erdve ir laiku. Klausimas ar tos patirtys tiktais keičia formą, išlikdamos kokybiškai tokios pačios, ar jos “skurdėja”? Asmeninė patirtis su facebook’u mane lenkia prie antrojo atsakymo. Aš pripažįstu facebooko kaip socialinės platformos ir socialinės mobilizacijos įrankio naudingumą, pranokstantį iki šiol bet kurią egzistavusią  soc. mediją. Taip pat jo antihierarchinę architektūrą, kuri atrodytų, kad turėtų vesti prie radikalios demokratijos (nors čia giliau žvelgiant galima pastebėti ne tokią jau ir demokratišką atmosfera, kas tiesiai veda prie ‘demokratijos’ sampratos pakraščių..) Visgi, žmogiškuose santykiuose įvyksta atrofacija, panaši į tą kuri įvyko, kada į aplinką pradėjome žvelgti ne ėjimo greičiu o mašinos važiavimo ar lėktuvo skrydžio. Potyrių spektras tampa minimaliu..Neadekvačiai išaukštinama viena juslė, kitų atžvilgiu, ir dingsta tas svarbus latentinis periodas (kad ir kaip grubiai tai skambėtų.. ) kuriuo metu/erdvėje mes apmąstome save.

Tarpusavio bendravimo ir “kito” Identiteto fiksavima s.