Kur Lietuvoje dingo “naujosios” darbo klasės konfliktas?

Kur Lietuvoje „dingo“ naujosios darbo klasės konfliktas?

Kalbėdamas apie „naująją darbo klasę“, apsibrėžiu ją, kaip mano kartos atstovus, įsijungiančius į darbo rinką ir parduodančius savo darbo jėgą, jau panaudojant ne savo fizines galūnes (kojos, rankos), bet koncentruotai, vien protines galias. Tad nekalbėsiu apie visus darbininkus, o tik apie tuos kurie parduoda savo protinius sugebėjimus. Taip pat, apsiribosiu savo kartos atstovais, nes būtent jų padėtis artimiausia man pačiam (dauguma turi nuomotis, eiti ieškoti darbo, parduodant savo jėgą).

Pastaba>> Kadangi argumentų spektras labai platus ir gilus, aš privalau supaprastinti daugelį teiginių ir daug kur apibendrinti. Deja tai neišvengiama.

Kaip pavyzdį tokių moderniųjų darbininkų titulų galima rasti atsivertus darbo biržos CV.lt ar darbo.lt portalus. „Pardavėjas“, „Vadybininkas“, „Konsultantas“, „Administratorius“ – šiandieną šios pozicijos yra didžioji dauguma siūlomų darbų (nenuostabu, kad ir didžioji dauguma būtent renkasi mokytis, kaip dirbti tokius darbus, universitetuose ar verslo mokyklose).

Nors šių specialybių pavadinimai (o jie kartais skamba tikrai išdidžiai) ir skiriasi nuo „klasikinių“ darbininkų specialybių pavadinimų kaip montuotojas, vežėjas, krovikas, stalius, mūrininkas,  vadybininkai, pardavėjai bei administratoriai dažnai nori įžvelgti kokybinį skirtumą tarp šios ir savo darbininkų rūšies  (juk rankų nesitepa ir atlyginimas didesnis). Visdėlto, kokybiškai jie atitinka klasikinės darbininkų klasės apibrėžimus:

1.      Tiek administratorius tiek montuotojas disponuoja ir pardavinėją, tik savo darbo jėgą (jiems nepriklauso nei darbo priemonės, nei pelnas pardavus pagamintas prekes).

2.      Tiek administratorius tiek montuotojas laisvai parduoda savo darbo jėgą darbdaviui, o darbdavys pasisavina administratoriaus ir montuotojo sukurtą pridėtinę vertę.

Yra dar vienas argumentas, kuris naudojamas atskirti šias dvi specialybių grupes. Vadybininkai ir administratoriai yra „išsimokslinę“, o montuotojas, vežėjas, dažniausiai ne (turint galvoje šiuolaikinį aukštąjį mokslą), tad pirmieji lyg ir turėtų būti profesionalūs specialistai, o antrieji – darbininkai. Bet šiuolaikinis universitetinis vadybininkų apmokymas iš esmės nieko nesiskiria nuo profesinių montuotojo apmokymų. Galų gale tiek vieni tiek kiti yra iš naujo savaip apmokomi savo darbdavio institucijose, o universiteto esminis įnašas darbdaviui yra tas, kad vadybininkas su diplomu yra išmokytas disciplinos. Kad diplomai nereikalingi, patvirtina ir daugelis pavyzdžių, kaip tampama sėkmingais pardavėjais, neturint jokio išsilavinimo, bet esant atsidavusiems savo darbui ir darbdaviui.

Šis argumentas taip pat netinkamas ir dėl kitos priežasties. Skirtumas tarp vadybininko išsilavinimo ir montuotojo išsilavinimo yra grynai kiekybinis. Vadybininkas mokosi 4 metus atlikti 4 kartus didesni operacijų kiekį, nei montuotojas, kuris mokosi 1 metus, kad atliktų mažesnį operacijų kiekį. Tad darbdavio požiūriu vadybininkas yra „brangesnis“ darbininkas, nes jis atlieka daugiau operacijų. Jeigu ir mokėsi vadybininkas savo Universiteto laikais kažko, kas buvo už tiesioginių jo dabartinių žinių panaudojimo, darbdaviui tai visiškai nereikalinga ir neįdomu. Jam gal būtų buvę geriau, kad vietoj savo istorijos ar filosofijos paskaitų vadybininkas Petras geriau būtų nemokamą praktiką pas jį atlikęs.*

Išgaravęs struktūriškas konfliktas tarp darbininko ir darbdavio-kapitalisto.

Išsiaiškinus, kad mano kartos naujieji darbininkai nėra kas kita, tik ta pati klasikinė darbo klasė, tik nauju pavidalu, iškyla klausimas kur ir kodėl išgaravo esminis konfliktas tarp darbdavio ir darbininko?  O konflikto niekas net nebeįžvelgia. Darbuotojas gauna atlyginimą už savo darbą, o darbdavys, pelno forma atlyginamas už savo „darbą“. Čia ir baigiasi populiarioji darbo santykių analizė. Tad jeigu tu esi darbininkas uždirbantis 800 Lt, o tavo darbdavio pelnas siekia 10,000, tai turbūt darbdavys buvo/yra arba sėkmingas žmogus arba labai protingas ir tu kaip Vadybininkas sieki savo darbdavio pavyzdžio.

Kokia struktūrinio konflikto esmė?

Darbdavys perka darbininko jėgą kuri kuria darbdaviui vertę. Sukurta darbininko vertė yra didesnė nei už pradinę vertę kurią apmokėjo darbdavys. Sukurtas vertės perteklius yra pasisavinamas darbdavio. Neteisybė ir iš to kylantis konfliktas glūdi būtent tame, kad darbininko darbo vaisius ir jo sukurta vertė atitenka darbdaviui, o darbininkas gauna atlyginimo forma tik dalelę to vertės. Čia argumentas, kad taip darbdaviui atlyginama už jo sumanumą yra visiškai absurdiškas, nes šiam manevrui atlikti reikia nes išminties, o pradinio kapitalo. Darbdavio sumanumas slypi nebent kaip santykinai padidinti pridedamą vertę kurią ir pasisaviną. Kitaip tariant, darbdavys nėra protingesnis ar išmintingesnis. Kaip individualus asmuo, jis kapitalo cirkuliacijoje atlieka griežtai apibrėžtą vaidmenį. Jis gali būti apsukresnis, bet apsukrumas kažkodėl nei vienoje civilizacijoje nebuvo moralinė vertybė..

Tad kyla klausimas, kodėl kai visi nuo vaikystės dalijamės saldainius ir per dalybas vienas pasisavina daugiau, mes visi sukylame ir perskirstome saldainius po lygiai, o gobšas elgesys yra pasmerkiamas, bet kai parduodame savo darbo jėgą ir gauname už ją tik dalelę jos vertės, o likusi vertė atitenka darbdaviui, mes tai laikome visiškai normaliais ir lygiais mainais???

Darbdavio/Kapitalisto pridėtinės vertės nusavinimo pateisinimas:

Darbdavys pateisina darbininko darbo vaisiaus pasisavinimą šiais argumentais:

1.      Darbdavio darbas yra daug sudėtingesnis, tad jis atlyginamas daug didesniais kiekiais.

2.      Darbdavys, kurdamas verslą, ne tik pelnosi, bet ir rizikuoja, tad pridėtinė vertė yra pelnytas atlyginimas už visas rizikas.

3.       Kadangi verslas tai darbdavio pinigai ir darbo priemonės, tai natūralu, kad viskas kas uždirbta ir priklauso darbdaviui.

Trumpi paneigiantys komentarai į viršutinius argumentus:

1.      Darbdavio darbas iš esmės nėra nė kiek nesudėtingesnis kokybine prasme.  Turbūt patys laisvosios rinkos šalininkai patvirtins, kad tobulam kapitalistui apskritai nereikia dirbti. Pinigai patys dirba..Tad darbdavys kuris dirba, dalinai yra tas pats darbininkas, tik skiriasi nuo kitų, kad visų darbuotojų uždirbtą darbo vaisių jis paskirsto sau pasilikdamas netolygiai didesnę dalį.

2.      Kokia yra kapitalisto darbdavio rizika? Savo grynąja forma jisai nerizikuoja niekuo. Jis investuoja pasiskolintus pinigus kaip juridinis asmuo, tad netgi sužlugus verslui, blogiausiu atveju jis išparduoda kapitalą ir paskelbia bankrotą (čia aš nekalbu apie individualias įmones, o apie rimtesnes bendroves. Individualios įmonės yra savo, kaip kapitalistinės gamybos formos, kūdikystėje). Tad kapitalistas ar grupė investuotojų nieko nepraranda. Tiksliau, praradimas ir krachas yra realūs, bet jų pasekmės yra nukeliamos vis tolesniems agentams (bankų sistemos veikimo principas), na o galutinis poveikis yra turbūt tiems patiems darbininkams, kurie savo santaupas laiko bankuose, arba kurie moką mokesčius valstybei (čia pateikiamas labai supaprastintas argumentas).

3.      Tikras šiuolaikinis kapitalistas/darbdavys niekada nenaudoja savo pinigų. Bankų ir kitų finansinių instrumentų pagalba, jo investuojami pinigai yra ne jo. Darbo priemonės yra nuperkamos už ne jo pinigus, tad jos irgi ne jo.

Tad, kurgi dingo naujosios darbo klasės konflikto su kapitalu/darbdaviais išraiškos?

Čia turi kiekvienas iš darbininkų atsakyti sau. Akivaizdu, kad nelygybė yra ir kad maža grupė žmonių pelnosi daugumos sąskaita. Tik  arba dauguma neįžvelgia šio struktūrinio nelygybės principo kapitalistiniame modelyje ir gyvena galvodami jog gyvena laisvoje ir nepriklausomoje, demokratinėje  šalyje, tad ir visi vidiniai žmonių santykiai (nebent nusižengiant įstatymams) yra paremti būtent šiomis vertybėmis; arba tai įžvelgdami jie priskiria darbdavius „aukštesnei“ rūšiai, klasei ir klaidingai juos „apdovanoja“ didžiąją dalimi savo sukurto darbo vaisiaus.

Pabaigai, kiekvienas turi spręsti kaip jisai pateisins savo „laisvo“ piliečio laisves ir lygias teises ir tuo pačiu metu nelaisves ir neteises savo darbo vietoje. Konfliktas ir trauma yra tiesiai prieš akis. Bet gal laikas vietoje skausmingų įsisavinimų (internalizations)  kaip visuomenė, pradėti išreikšti (to externalize)  šio konflikto sukeliamus vidinius negalavimus.

*Čia teiginys supaprastintas. Yra darbų, kur literatūros, filosofijos žinojimas gali netiesiogiai pasitarnauti pelno generavime. Pvz., pardavimų vadybininkas geriau identifikuoja pirkėjų poreikius ir lengviau socializuojasi su plačiu pirkėjų spektru, nes bendrosios žinios suteikia didelio laviravimo pokalbiuose (pre-sale chats).

Advertisement