Bet kas atsitinka, jeigu mes pasitenkiname vien tiktais šia interpretacija? Liberalus  (šiandieną, populiarusis)  atsakymas skambėtų turbūt taip: Socialinė neligybė (Gyvulių ūkis prieš revoliucija) egzistavo, egzistuoja ir turbūt egzistuos, nes tai “naturali” socialinės santvarkos dalis. Žmonės nėra lygūs. Yra silpnesni yra stipresni ir yra gudresni. Kištis į šią naturalią, beveik biologiškai determinuotą status quo, reikštų kištis į tai, kas “naturaliai susiformavo” ir be abejo, prašytis groteskiškos gyvūlių ūkio siužeto pabaigos. Taigi, yra žemvaldžiai ir yra tie, kurie dirba tą žemę ir vaisius atiduoda ponams. Yra savininkai ir yra darbuotojai kurie dirba ir kuria pridėtinę vertę pirmiesiems. Yra pirmojo pasaulio ir trečiojo pasaulio šalys, kur pastarosios gamina(materialiai, intelektualiai, bei naturaliųjų išteklių prasme) pirmosioms, kad jos nesustodamos vartotų vis įmantesnėmis formomis. Visą tai turi išlikti ir vystytis “naturalia” eiga. Mūsų (intelektualų, politikų, visuomenės veikėjų)  pareiga, “švelninti” socialinius skirtumus ir žinoma, plėsti ir tobulinti žmogaus laisves ir teises. Ir visą tai turi būti daroma, kuo mažiau valstybei kišantis į gamybos (plačiąja prasme, ne tik prekių, bet ir paslaugų, kultūros, šeimos..) santykius.
Liberalaus gyvūlių ūkio vizija nesiekia toliau nei geresnio tvarto įrengimas gyvuliams,  bei teisių į šviežų orą, gyvulių darbo laiko ribojimą, bei žinoma, teise gyvūliams išsakyti savo nuomonę (su nerašyta sąlyga, kad nuomonė išliks nuomone ir žūt būt, negrąsins šventai, šeimininko ir jo tarno – gyvulio, skirčiai).

Visi kiti scenarijai yra nurašomi kaip lemti nesėkmės. Vienas iš tų scenarijų ir yra Orvelo Gyvulių Ūkio pasakėčios siužetas.

Taip, aš visiškai sutinku, kad Orvelo pateikiamas scenarijus yra įžvalgus ir puikiai alegoriškai perpasakoja Sovietų Sąjungos likimą. Bet nesutinku su populiariąja interpretacija, jog gyvūlių ūkis turėjo tik šias dvi galimas ideologines alternatyvas, būtent: status quo su ponais ir gyvuliais, kur laikui bėgant, santykiai humaniškės, arba, valstybinis komunizmas, kuris kaip pasakė Prof. Donskis, pasmerktas daugumos represijai, bei krachui:
” Orwello atsakymas ir buvo jo didžiosios socialinės satyros šerdis: socializmas yra ilgas ir vingiuotas kelias iš kapitalizmo į kapitalizmą.”  (http://www.balsas.lt/naujiena/177241/pakoreguotas-orwellas-ir-rusu-tautos-zygdarbis/1)
Manęs nei viena iš šių alternatyvų visiškai netenkina. Tarp kitko, būtina paminėti, kad tiek pasakėčioje, tiek tarp interpretuojančiųjų, labai nedaug kalbama būtent apie “naturaliųjų” santykių pirminio smurto didumą, kuris ir privedė prie gyvūlių mobilizacijos ir revoliucijos. Ką viena pusė darė sistemingai  šimtmečius (XIX a. industializacijos darbininkijos kartų holokaustas, imperialistiniai grobimai ir t.t.)  ir tebedaro kitose pasaulio vietose, kita padarė greičiau ir tiesioginėmis, labiau akivaizdžiomis smurto formomis (gulagai, kalėjimai, kgb, žodžio cenzūra ir t.t.) Pirmoji tebegyvuoja. Antroji sužlugo.
Aš už tai, kad būtų įsivaizduojamas trečias, ketvirtas, penktas variantai; kad būtų apskritai įsivaizduojama. Jei nesuveikė vienas iš galimų dviejų variantų, nereiškia, kad likęs yra vienintelis galimas (taip mes šiandieną esame verčiami elgtis prie balsadėžių kas 4 metus).  Man Orvelo pasakėčios esminė pamoka yra, kad reprezentacinė, centralizuota  valdžia (kiaulės reprezentuoja kitus gyvulius) yra problemiška apskritai, o ne kad socializmas kaip toks yra problemiškas. Orvelas nepateikia “kito” varianto. Kitą variantą turi pateikti patys gyvuliai, jeigu nenori išlikti banda, visiems, kas nori valdyti, paklūstantiems kretinams.

The relative amount of time spent on each of these spheres changed due to the things like technology changes (new tools, etc.) or environmental changes (social and physical) for better or worse.

The modern man celebrates the division of “man’s parts of the day”.  Everyone easily observes and acknowledges, that some people just produce, and some people just buy and sell, and yet some people just wash and raise kids. What it is harder to acknowledge is that, consequently some people must  just play, and yet, some pre occupy just with leisure.

The modern man celebrates how much he can produce and how advanced he become, yet fails to notice that in the meantime his head and legs  and arms and all the organs have detached from his body.

Nors autoriaus ir mano asmeninis vertinimas, iš esmės sutampa, straipsnis, visdėlto, skirtas tiems, kurie situacija jau ir taip suvokia kaip autorius. Tikrieji oponentai čia įžvelgs konspiracijos teorija arba tik kaip dar vieną Pakso juodinimo atvejį.  Barikados išlieka ten, kur ir buvo: „Švytintis nesuteptas šalies vadas prieš Rusijos jėgų marionetę.“

Bet jeigu Pakso viešoji (kad ir sukonstruota kieno nors asmeninėms ambicijoms patenkinti) persona buvo populiariosios nuomonės, populiari artikuliacija, ar nebūtų naudingiau, vardan barikadų išjudinimo, analizuoti ne Pakso kaip privataus asmens virtimo įrankiu  tragediją (su kuo aš pilnai sutinku) ir ieškoti tikrųjų „blogio jėgų“, bet aiškintis šaknis to visuomeninio lūkesčių veidrodžio, kurio artikuliacija ir tapo Pakso persona.

Nesakau, kad autoriaus įžvalga nėra svarbi. Anaiptol, net labai svarbi, nes jis kalba būtent apie tai kaip mobilizuota populiarioji politinė artikuliacija, gali pasitarnauti tam tikroms mažoms interesų grupėms. Visdėlto, mano manymu dar svarbiau būtų kreipti dėmesį į procesus, kurie lemia bendrą nepasitenkinimo lygio formavimasi visuomenėje ir ne tik nurodant įo priežastis, bet žengiant žingsnį toliau ir bandyti formuluoti, kokios būtų alternatyvios populiaraus artikuliavimo galimybės šiandiena.

Šiai dienai potencialios nacionalistinės Paksinės figūros jau išsirikiavusios ir šį kartą dirva yra puresnė nei anuomet. Retorinis klausimas: ar konstruosime savąjį Paksą ar bandysime kitas strategijas (nors kaži ar begalime sau leisti vien kritinių interpretacijų saugų ir patogų atstumą, reprodukuojantį mūsų pačių minkštas kėdes). Yra dar trečias pasirinkimas – arši ir pastovi būsimųjų tautos vadų dekonstrukcija ir kritika viešojoje erdvėje. Bet šiuo atveju populiarusis libido taip ir lieka neartikuliuotas..

Kalbėdamas apie „naująją darbo klasę“, apsibrėžiu ją, kaip mano kartos atstovus, įsijungiančius į darbo rinką ir parduodančius savo darbo jėgą, jau panaudojant ne savo fizines galūnes (kojos, rankos), bet koncentruotai, vien protines galias. Tad nekalbėsiu apie visus darbininkus, o tik apie tuos kurie parduoda savo protinius sugebėjimus. Taip pat, apsiribosiu savo kartos atstovais, nes būtent jų padėtis artimiausia man pačiam (dauguma turi nuomotis, eiti ieškoti darbo, parduodant savo jėgą).

Pastaba>> Kadangi argumentų spektras labai platus ir gilus, aš privalau supaprastinti daugelį teiginių ir daug kur apibendrinti. Deja tai neišvengiama.

Kaip pavyzdį tokių moderniųjų darbininkų titulų galima rasti atsivertus darbo biržos CV.lt ar darbo.lt portalus. „Pardavėjas“, „Vadybininkas“, „Konsultantas“, „Administratorius“ – šiandieną šios pozicijos yra didžioji dauguma siūlomų darbų (nenuostabu, kad ir didžioji dauguma būtent renkasi mokytis, kaip dirbti tokius darbus, universitetuose ar verslo mokyklose).

Nors šių specialybių pavadinimai (o jie kartais skamba tikrai išdidžiai) ir skiriasi nuo „klasikinių“ darbininkų specialybių pavadinimų kaip montuotojas, vežėjas, krovikas, stalius, mūrininkas,  vadybininkai, pardavėjai bei administratoriai dažnai nori įžvelgti kokybinį skirtumą tarp šios ir savo darbininkų rūšies  (juk rankų nesitepa ir atlyginimas didesnis). Visdėlto, kokybiškai jie atitinka klasikinės darbininkų klasės apibrėžimus:

1.      Tiek administratorius tiek montuotojas disponuoja ir pardavinėją, tik savo darbo jėgą (jiems nepriklauso nei darbo priemonės, nei pelnas pardavus pagamintas prekes).

2.      Tiek administratorius tiek montuotojas laisvai parduoda savo darbo jėgą darbdaviui, o darbdavys pasisavina administratoriaus ir montuotojo sukurtą pridėtinę vertę.

Yra dar vienas argumentas, kuris naudojamas atskirti šias dvi specialybių grupes. Vadybininkai ir administratoriai yra „išsimokslinę“, o montuotojas, vežėjas, dažniausiai ne (turint galvoje šiuolaikinį aukštąjį mokslą), tad pirmieji lyg ir turėtų būti profesionalūs specialistai, o antrieji – darbininkai. Bet šiuolaikinis universitetinis vadybininkų apmokymas iš esmės nieko nesiskiria nuo profesinių montuotojo apmokymų. Galų gale tiek vieni tiek kiti yra iš naujo savaip apmokomi savo darbdavio institucijose, o universiteto esminis įnašas darbdaviui yra tas, kad vadybininkas su diplomu yra išmokytas disciplinos. Kad diplomai nereikalingi, patvirtina ir daugelis pavyzdžių, kaip tampama sėkmingais pardavėjais, neturint jokio išsilavinimo, bet esant atsidavusiems savo darbui ir darbdaviui.

Šis argumentas taip pat netinkamas ir dėl kitos priežasties. Skirtumas tarp vadybininko išsilavinimo ir montuotojo išsilavinimo yra grynai kiekybinis. Vadybininkas mokosi 4 metus atlikti 4 kartus didesni operacijų kiekį, nei montuotojas, kuris mokosi 1 metus, kad atliktų mažesnį operacijų kiekį. Tad darbdavio požiūriu vadybininkas yra „brangesnis“ darbininkas, nes jis atlieka daugiau operacijų. Jeigu ir mokėsi vadybininkas savo Universiteto laikais kažko, kas buvo už tiesioginių jo dabartinių žinių panaudojimo, darbdaviui tai visiškai nereikalinga ir neįdomu. Jam gal būtų buvę geriau, kad vietoj savo istorijos ar filosofijos paskaitų vadybininkas Petras geriau būtų nemokamą praktiką pas jį atlikęs.*

Išgaravęs struktūriškas konfliktas tarp darbininko ir darbdavio-kapitalisto.

Išsiaiškinus, kad mano kartos naujieji darbininkai nėra kas kita, tik ta pati klasikinė darbo klasė, tik nauju pavidalu, iškyla klausimas kur ir kodėl išgaravo esminis konfliktas tarp darbdavio ir darbininko?  O konflikto niekas net nebeįžvelgia. Darbuotojas gauna atlyginimą už savo darbą, o darbdavys, pelno forma atlyginamas už savo „darbą“. Čia ir baigiasi populiarioji darbo santykių analizė. Tad jeigu tu esi darbininkas uždirbantis 800 Lt, o tavo darbdavio pelnas siekia 10,000, tai turbūt darbdavys buvo/yra arba sėkmingas žmogus arba labai protingas ir tu kaip Vadybininkas sieki savo darbdavio pavyzdžio.

Kokia struktūrinio konflikto esmė?

Darbdavys perka darbininko jėgą kuri kuria darbdaviui vertę. Sukurta darbininko vertė yra didesnė nei už pradinę vertę kurią apmokėjo darbdavys. Sukurtas vertės perteklius yra pasisavinamas darbdavio. Neteisybė ir iš to kylantis konfliktas glūdi būtent tame, kad darbininko darbo vaisius ir jo sukurta vertė atitenka darbdaviui, o darbininkas gauna atlyginimo forma tik dalelę to vertės. Čia argumentas, kad taip darbdaviui atlyginama už jo sumanumą yra visiškai absurdiškas, nes šiam manevrui atlikti reikia nes išminties, o pradinio kapitalo. Darbdavio sumanumas slypi nebent kaip santykinai padidinti pridedamą vertę kurią ir pasisaviną. Kitaip tariant, darbdavys nėra protingesnis ar išmintingesnis. Kaip individualus asmuo, jis kapitalo cirkuliacijoje atlieka griežtai apibrėžtą vaidmenį. Jis gali būti apsukresnis, bet apsukrumas kažkodėl nei vienoje civilizacijoje nebuvo moralinė vertybė..

Tad kyla klausimas, kodėl kai visi nuo vaikystės dalijamės saldainius ir per dalybas vienas pasisavina daugiau, mes visi sukylame ir perskirstome saldainius po lygiai, o gobšas elgesys yra pasmerkiamas, bet kai parduodame savo darbo jėgą ir gauname už ją tik dalelę jos vertės, o likusi vertė atitenka darbdaviui, mes tai laikome visiškai normaliais ir lygiais mainais???

Darbdavio/Kapitalisto pridėtinės vertės nusavinimo pateisinimas:

Darbdavys pateisina darbininko darbo vaisiaus pasisavinimą šiais argumentais:

1.      Darbdavio darbas yra daug sudėtingesnis, tad jis atlyginamas daug didesniais kiekiais.

2.      Darbdavys, kurdamas verslą, ne tik pelnosi, bet ir rizikuoja, tad pridėtinė vertė yra pelnytas atlyginimas už visas rizikas.

3.       Kadangi verslas tai darbdavio pinigai ir darbo priemonės, tai natūralu, kad viskas kas uždirbta ir priklauso darbdaviui.

Trumpi paneigiantys komentarai į viršutinius argumentus:

1.      Darbdavio darbas iš esmės nėra nė kiek nesudėtingesnis kokybine prasme.  Turbūt patys laisvosios rinkos šalininkai patvirtins, kad tobulam kapitalistui apskritai nereikia dirbti. Pinigai patys dirba..Tad darbdavys kuris dirba, dalinai yra tas pats darbininkas, tik skiriasi nuo kitų, kad visų darbuotojų uždirbtą darbo vaisių jis paskirsto sau pasilikdamas netolygiai didesnę dalį.

2.      Kokia yra kapitalisto darbdavio rizika? Savo grynąja forma jisai nerizikuoja niekuo. Jis investuoja pasiskolintus pinigus kaip juridinis asmuo, tad netgi sužlugus verslui, blogiausiu atveju jis išparduoda kapitalą ir paskelbia bankrotą (čia aš nekalbu apie individualias įmones, o apie rimtesnes bendroves. Individualios įmonės yra savo, kaip kapitalistinės gamybos formos, kūdikystėje). Tad kapitalistas ar grupė investuotojų nieko nepraranda. Tiksliau, praradimas ir krachas yra realūs, bet jų pasekmės yra nukeliamos vis tolesniems agentams (bankų sistemos veikimo principas), na o galutinis poveikis yra turbūt tiems patiems darbininkams, kurie savo santaupas laiko bankuose, arba kurie moką mokesčius valstybei (čia pateikiamas labai supaprastintas argumentas).

3.      Tikras šiuolaikinis kapitalistas/darbdavys niekada nenaudoja savo pinigų. Bankų ir kitų finansinių instrumentų pagalba, jo investuojami pinigai yra ne jo. Darbo priemonės yra nuperkamos už ne jo pinigus, tad jos irgi ne jo.

Tad, kurgi dingo naujosios darbo klasės konflikto su kapitalu/darbdaviais išraiškos?

Čia turi kiekvienas iš darbininkų atsakyti sau. Akivaizdu, kad nelygybė yra ir kad maža grupė žmonių pelnosi daugumos sąskaita. Tik  arba dauguma neįžvelgia šio struktūrinio nelygybės principo kapitalistiniame modelyje ir gyvena galvodami jog gyvena laisvoje ir nepriklausomoje, demokratinėje  šalyje, tad ir visi vidiniai žmonių santykiai (nebent nusižengiant įstatymams) yra paremti būtent šiomis vertybėmis; arba tai įžvelgdami jie priskiria darbdavius „aukštesnei“ rūšiai, klasei ir klaidingai juos „apdovanoja“ didžiąją dalimi savo sukurto darbo vaisiaus.

Pabaigai, kiekvienas turi spręsti kaip jisai pateisins savo „laisvo“ piliečio laisves ir lygias teises ir tuo pačiu metu nelaisves ir neteises savo darbo vietoje. Konfliktas ir trauma yra tiesiai prieš akis. Bet gal laikas vietoje skausmingų įsisavinimų (internalizations)  kaip visuomenė, pradėti išreikšti (to externalize)  šio konflikto sukeliamus vidinius negalavimus.

*Čia teiginys supaprastintas. Yra darbų, kur literatūros, filosofijos žinojimas gali netiesiogiai pasitarnauti pelno generavime. Pvz., pardavimų vadybininkas geriau identifikuoja pirkėjų poreikius ir lengviau socializuojasi su plačiu pirkėjų spektru, nes bendrosios žinios suteikia didelio laviravimo pokalbiuose (pre-sale chats).

Nors atrodytų, kad lyg ir nekiltų diskusijų, kad šios “rolės” yra beveik visada (kam tas beveik..) nulemtos kaip pati sistema reprodukuoja tam tikras klases ir dažniausiai Petras ir Jonas gimsta socialinėje terpėje, kurios jie nepasirinko ir iš to seks virtinė “pasirinkimų”,  kurie ištikrųjų net nebus pasirinkimai; deja šnekant su artimaisiais, kaimynais (manau, kad būčiau priskirtas prie “viduriniosios klasės atstovų palikuonių) ir apskritai, stebint daugumos reakcijas, panašu, kad žmonės vadovaujasi mitu, jog tai įgimta arba, kad tai buvo tikrų žmogau pasirinkimų, tad ir klaidų pasekmė. Pirmu atveju, “bomžas” demonizuojamas ir “tokius” reikia “uždaryti”, antru atveju tai labai geras pavizdys atžalom, kas jiems gali atsitikti jeigu “tinkmai” nepasirinks.

Pirmoji pasakėčia
Andrius gimė ir auga šeimoje, kur tėvas dėl nepastovaus darbo, nemažėjančių skolų ir iš to praradęs savigarba kaip “tėvas”, “vyras”, atrado degtinėlę kaip “geriausią” morfijų savo gyvenimui. Motina, turintį ir prižiūrėti vaikus ir uždirbti duonai (beje, darbas irgi “rankinis”, nes kada “gimdai” ir “augini”  vaikus paprastai nebūna laiko karjerai,  ką jau kalbėti apie papildomas studijas, reikalingas pastoviai pritapti prie pastoviai besikeičiančios darbo jėgos rinkos) iš pradžių bando būti “mama”,  bet pastovus nepriteklius  (gyvenimas su vieno žmogaus atlyginimu ir su partneriu, turinčiu žalingus įpročius, didmiestyje..), desperacija ir ją nekartą suvilioja prie morfijaus teikiamų malonumų. O kurio neviliotų (nebent melodramos žvaigždės (iš bėdų turgaus), kuri visiškai negerbdama savo gyvenimo, tampa instrumentu savo vaikų užauginimui, tai yra visiškai kapituliuoja kaip žmogus)?
Maisto nepriteklius Andrių nuo mažens pratina ir grūdina kietų kumščių mokyklai. Mokykla Andiurj, nepaaiškinamas laiko švaistymas, tiems kurie turi laiko sėdėti, skaičiuoti, diskutuoti ir filosofuoti, o Andrius nori dar ir pavalgyti. Andriaus ekonomikos pagrindai įgyjami gatvės rinkoje. Čia jis išmoksta, kad pinigų reikia ne tik pavalgyti, bet ir “prestižui” įgyti, kad prie “chebros” pritaptų. Tie visi dalykai labai susiję..  Andrius išgyvena ir išmoksta tai daryti daug anksčiau negu jo bendraamžiai mokykloje.
Populiariosios Andriaus gyvenimo trajaktorijos mūsų mitologijoje:
a) Andrius patenka į kalėjimą, na o kalėjimę puikiai yra jam įdiegiama kas jis toks yra. Supratęs savo “kirminalinio nusikaltėlio” tapatybę, jis varsto kalėjimo įėjimo/įšėjimo duris ne vienus metus (ps.. kol pasirodo pastorius su dievo žinia ir išgano Andriu)
b) Andrius kaip ir tėvas, atkartoja šeimos istorija, tik gal pasirenką ne alkoholį, o kokią egzotiškesnę medžiagą paskandinti negandas.
c) visos kitos, “pozityviosios istorijos” pvz kaip andrius tampa turtingas, o paskui “legalizuojasi”, kaip andrius baigia proftechnine ir tampa statybininku; kaip andrius paliestas dievo žodžio, įsitraukia į kitos “chebros” ratelį.
Išskyrus C, turbūt a ir b varianto Andrių mes galime sutikti prie kontenerių daugiabučių rajone arba ant suoliuko miegantį. Čia tas pats Andrius kuris pasirinko būti ten kur jis yra (o ar tikrai?)
O kaip dėl C variantų? C variantai atsitiko dažniausiai ne todėl, kad Andrius taip nusprendė, bet mokytojui pagailo mokinio ir ji/jis pradėjo jį globoti, sudomino dalyku, ne kartą nupirko pietus valgykloje ir t.t.; Andrius nebuvo sulaikytas teisėsaugos ir nelegalūs pinigai kaupėsi, na o paskui galima ir legaliai juk užsiimti, kada kapitalo turi;  ir andrius išgirdo dievo žodį, kalėjime, nes ten dirbo labai pasišaukęs pastorius.

Antroji pasakėčia
Karolis auga normalioje šeimoje. Tėvas vadovauja baldų cecho, reklamos skyriuje, mama mokytoja. Karolis lanko mokykla ir mokinasi gerai. Pirmūnų Karolis netampa, nes niekada ir nejautė spaudimo iš tėvų tokiu būti, bet Karolis pradeda naturaliai domėtis tam tikrais dalykais ir ignoruoti likusius  (taip jis ir netapo absoliučiu pirmūnu). Netrukus jis pajunta (turbūt 10,11, 12 klasėse), kad siūlomos ateities specialybės netalpina jo pomėgių spektro ir gyvenimas būtų per daug skurdus jei jam tektų dirbti vien “gydytoju”, vien “vadybininkų” ar “cecho vadovų”.  Karolis labai imlus gyvenimui.  Jis žavisi egzistencialistais, gyvenimas jam turi būti ne nuobodi monotonija, o laisvės proveržis, emocijos, kančia, patirčių gausybė. Karolis tris kartus stoja į tris skirtingas katedras, bet nei vienos taip ir nebaigia. Jau pirmam kurse jis pajunta akademijos sienų troškią atmosferą ir perdėtą rūpinimasi “forma”, o ne turiniu tai kas yra dėstoma; taip pat, karštligišką visų programų siekį kurti specialistus rinkos poreikiams tenkinti.  Nieko nebaigęs jis užsidirba dirbdamas valytojo, krovinių kelėjo, banko kleriko, barmeno, telemarketingo specialistu, padavėjo, administratorio. Darbus pastoviai keičia, nes Karolis myli laisvės pojutį bei jaučią poreikį intelektualiai stimuliacijai, o tų dalykų jis negauna nei iš vieno darbelio.  Neilgai trukus Karolis sukuria šeimą, 10 metų o jis vis dar telemarketingo specialistas, šį kartą darbo nemeta, nes dėl ekonominės krizės darbų ir nelabai yra (o dar ir šeimą išlaikyti).  Nepriteklius, bohemiškas laisvas gyvenimas ir 8 kasdieninės valandos (neskaitant dar po 2 valandas į dieną nuvykti pirmyn ir atgal iš darbo) protiškai regresuojančio darbo..; Karolis vis labiau atranda prieglobstį ir laikiną nusiraminimą išgerdamas, parukydamas.  Kas iš pradžių buvo susitikimai su “laisvės” broliais ir seserimis, pradeda po truputį įgauti pilkesnes spalvas.

Populiariosios Karoliaus gyvenimo trajaktorijos mūsų mitologijoje:

a) Karolis ir dirba telemarketingo specialistų, žmona, giminės jį “sutvarko” dėl iškilusių alkoholio problemų. Jis gyvena ir eina į darbą vien dėlto, kad jaučia vienintelę jam svarbią moralinę pareigą (įdiegtą savo tėvų) savo atžalai. Pats savo gyvenime ir savyje, savo įdėjose jau kapituliaves senokai. Nebeskaito nei Nyčės nei Markso nei Kanto, tenkinasi smulkiais malonumais kaip taurelė, pigus pasisėdėjimai su darbo kolegoms (pogrindžio kolegos kažkaip jau irgi senai dingo iš akiračio), na ir aišku vaiko auklėjimu, vieninteliu malonumu kuriuo gali perteikti gyvenimo karčias tiesas ir pamokas.

b) Karolis išlieka egzistenciškai ištikimas savo laisvės sampratai ir b1) įvykdo savižudybę; b2) šeima palieka, darbas išmeta ir jis tampa tas kurį vėlgi sutinkame ant suoliuko arba prie konteinerių.

c) Pozityvus variantai kaip:  Karoliui vienų iš bohemiškų pasisėdėjimų metu, sutiktas nepažįstamas pasiūlo c1) išleisti Karolio grupės albumą ir taip karolis tampa vidutiniškai įžymus, kad jam užtenka iš to ir pragyventi ir groti mėgstamas dainas apie laisvę. c2) Įsitraukti į apmokamą VŠĮ veiklą kuruojant meno parodos, disputus ir taip Karolius gauna pinigus už kalbas ir diskusijas, kurias jis iki šiol vedė, alubariuoses su “chebra”.
c3,c4,..cn

Vėlgi, išskyrus c, Karolis su Andriumi sutinkami jūsų teismui prie konteinerio. Ir vėl C variantai tai atsitiktinumų, likimo (skirtingi žmonės skirtingai tai pavadina) vingiai, neturintys nieko bendro su pačiu Karoliu. Tiesa sakant, tiek B tiek C gimsta, galima sakyti tame pačiame alubaryje, tomis pačiomis sąlygomis.
Trečioji Pasakėčia

Viktoras kaip ir Karolis, auga paprastoj, vidurinės klasės šeimoj. Tėvas daktaras, mama draudimo agentė.   Viktoras mokosi vidutiniškai, tėvo paskatintas, anksti susidomi sportu. Domisi sportu ir visais viduriniosios mokyklos metais.  Atletiškas, visai neblogai dar atrodantis, žavi ne vieną mokyklos paną. Vėliau Viktoras supranta, kad sportas panoms kokteilių ir pasivažinėjimo gera mašina nenupirks, ir sporto įgudžius perkelia į savo mobiliųju telefonų kompanijos vadybininko darbą.  Šis pardavimų sportas Viktorui sekasi dar geriau negu mokykloje krepšinis. Azartas didelis, na  ir atlyginimas ne mažas: ir panom ir automobiliam, viska užtenka.. Laikas eina, Viktoras sukuria šeimą. Keičiasi “žaislų”, “daiktų”  pavadinimai (dabar Viktorui svarbu geras namas, vis dar svarbu gera mašina, tik šį kartą ne greitas BMW, bet galingas didelis “Lexus), sportas vadyboje išlieka tas pats, tik turtingesni žaidėjai, turtingesni atlygiai ir “rūgštesni” ir skausmingesni “pralaimėjimai” kuriuos Viktoras vis sunkiau ir sunkiau išgyvena.

Viktoras į  Karolį ir Andrių žvelgia paniekinamai. Jam jie yra lūzeriai, pralaimėtojai, o kas šlykščiausia, kad jie nebenori “žaisti”, o tik jo, mokesčio mokėtojo pinigus švaisto..

Ketvirtoji pasakėčia

Petras,  gimė “specialistų” šeimoje. Nebuvo jie nei skurdžiai nei turtingi. Tėvai, Petrui skyrėsi nuo bendraamžių tik tuom, jog nuo mažumos jį vertė lankyti muzikos mokykla, kaip kiti bendraamžiai kieme “Ali BABA Zachem sluga”, žaidė. Petras augo ir po truputi grojimas smuiku iš neapkenčiamo priverstinio užsiėmimo, tapo mėgiamas. Ypač Petrui patikdavo, kada jo grojimas žavias paneles sužavėdavo, o ir auditorijos su amžiu augo. Niekam nekilo klausimo (nei tėvam nei petrui) ką jisai studijuos. Petras baigė muzikos mokykla, konservatoriją, stažavosi; gavo vietą simfoniame orkestre.  Petras buvo smuikininkas, smuikininkas buvo Petras. Turtingas jis nebuvo, bet ir nebuvo nelaimingas. Darė tai ką žinojo kaip daryti ir ką mėgo ir kad kitaip gali būti, jis nei kėlė klausimus nei domino tokios nenormalios  “filosofijos”. Mėgo jis teliką pažiūrėt, į kurortą nuvažiuot, susirado žmonelė tokią kaip ir jis, pianistę iš konservatorijos laikų.

Yra ir daugiau pasakėčių. .

Kokia gi viso to didaktika? Na turbūt elementariausiu lygiu tai visiems tiems kurie galvoja apie laisvus pasirinkimus ir “degradavusias” asmenybes, gal nors truputi atverti akis..  Dvi pusės, bet moneta ta pati.. Ir kaip dainuoja vienas žymus lietuvių dainius: “.. galbūt ne garsas skamba tyloj, o tyla garse..”

PS.. eilinį kartą atsiprašau,  netaisau klaidų, nes rašau paskubomis ir turiu grįžti vėl prie pareigų, tiesiogiai susijusių su šito kompiuterio naudojimu..

This is just a working draft of experimenting with ideas and contemporary phenomena and seeing if in the process of that some interesting insights might appear, or on contrary, no significant connections might be found..

The particular idea, articulated in Erich Fromm’s book “Escape from Freedom”,  is that “the need to belong” is one of the primary needs (side by side with physiological needs like hunger, thirst, sex..) of humans.

The particular phenomenon: obsessive-compulsive relationship with facebook. Precisely, the need to check it dozen times a day. The need to obsessively follow certain group of friends’ profiles and their updates (including following their interesting links, pictures from the last weekend and etc..).

“Oh my God, what a disspointment if nothing happened for a day in friends’ profiles, my own wall.. No comments, nothing. Micro frustration. Well I will check it a bit later.. “

I am basing it on my own experience, as well as observing what happens in facebook space (the amount of time online as well as the constant updates, regular expressions of “likes” and “dislikes”.

The question I am raising is: does facebook help to satisfy “the need to belong”? Or does it create the illusion of bellongingness, together with those obsesive impulses that cause many regular users constantly get online and check “whats new”, what happened to whom, and are there any pictures..?

Few other possible excurses:

the similarities with: soap operas, news portals like www.delfi.lt

the addictive tendencies with all its usual denials, obsessions, satisfactions, etc..

On the other side, maybe for some (most?) the usual social spaces does not exist anymore, and thus facebook is the only and the best enviroment to “keep in touch”, “belong”.  For example, for the lonely immigrant in UK keeping in touch with fellows around the globe or the graduate of philosophy that still can’t existentially fit in his/her new corportate job enviroment, using his work hours to connect throught facebook with his/her mates.

Of course, the question could arise whether the facebook phenomena had something to do with accelarating the erasure of those traditional social spaces, rituals, etc..

Is the facebook neutral on this? Is it just a tool? Or contrary, it universaly effect its users one way or the other..

As I said in the beginning, it is not an article of mine, but rather, few working ideas, which I am pondering upon. Maybe someone has to add, subtract or correct on this..

Dar daugiau kančios, džiaugsmo, nežinomybės ir šokio!

Bedarbio platforma atsinaujina. O mes važiuojame į sostinę pasižvalgyti, gal darbo rasim

Bet santykių formavime, tai tik pradinė stadija. Atsiradus komunikacijai, prasideda kita stadija. Čia ir prasideda esamo pirminio stereotipo modifikacijos, dinamika.  Kalba atskleidžia atskiras stereotipinimo erdves, kurios vienais atžvilgiais skiriasi kokybiškai nuo pirmųjų (t.y.  informacija  pvz. apie politinius įsitikinimus), kitais atvejais paaiškina ir “reaffirm” pirmuosius, dar kitais atvejais keičia iš esmės pirmųjų  įspūdžių suformuota kito identitetą. Žiūrint struktūriškai į “įspūdžių” svarbą formuojant bendrą kito identitetą, iš “storas”, gali tapti “šmaikštus”, “protingas” ir t.t.  Šalutinė mano prielaida: tvirtam “kito” identifikavimui naudojamas, vis dėlto, vienas dominuojantis signifikatas, kurį naudojame kaip  konceptualią “etiketę”  kitam apibrėžti.

Į ką svarbu atkreipti dėmesį, kad  nors ir yra svarbu identifikuoti kitą, identitetas kurį mes suformuojame yra labai dinaminis ir besikeičiantis. Čia svarbus momentas yra laikas ir atmintis – pamiršdami  vienus momentus ir prisimindami kitus . Tai tik dar viena strategija “kito” kai vientiso apibrėžto identiteto kūrimui.

Dar pridėkime erdvę ir situacijas ir pasidaro bemaž per sudėtinga apibrėžti visą dinamiką tarpusavio bendravime ir kaip mes formuojame supratimą apie “kitą”.  O dar pridėjus faktą, kad kitas pastoviai modeliuoja save tiek išoriškai kurdamas “spektaklį”, tiek viduje bandydamas formuoti save pagal savo ego idealą – ir kaip visą tai veikia tarpusavio supratimą apie vienas kito identitetą; mes galime bandyti įsivaizduoti “kito” apibrėžimo pastovią kaitą, dinamiką ir daugialypiškumą.

Ką norėčiau iš šios bendros apžvalgos išskirti, tai latentiškumą tarpusavio santykiuose, erdvės ir laiku atžvilgiu ir kokią svarbą tai gali turėti. Bendraudami fizinėje erdvėje, susitikimas su kitu yra atskirtas laiko ir erdvės tarpais. Mes susitinkame po savaitės, po dienos ir panašiai. Taip pat, mes neegzistuojame toje pačioje erdvėje (juslinių organų diapozone). Kitaip tariant, bendravimas fizinėje erdvėje sukuria “tarpus, pertraukas” kurių metu kitas yra laisvas nuo savo “žiūrovo (manęs)” žvilgsnio ir gali laisvai modifikuoti save, kurti kitą savo identitetą – keistis.  Kuo didesnis latentinis periodas, tuo didesnis nesutapimas percepcijoje kokį mes įsivaizdavome “kitą” ir koks jis yra šiuo metu.

Mano hipotezė, kad Facebok’e, kuris šiai dienai tapo dominuojančia tarpusavio bendravimo platforma latentinis bendravimo aspektas išnyksta ir taip “skurdina” įvairialypiškumą apie vienas kito supratimą ir įmanomus bendrus nuotykius šiame pasaulyje.

Latentinis periodas Facebooke:

Nors laiko atžvilgiu, mes galime “login” ir “logout” ir tarpas tarp jų lyg ir žymi laiko, kuriuo metu aš “nesu” facebooke periodą, erdvės atžvilgiu, “aš” arba tiksliau manęs reprezentacija – mano avataras, egzistuoja visą laiką – 24 hours.  Ir kaip pastebėjo kritikas Jurij Dobriakov – “Avataras ne tik pasyviai egzistuoja mums nesam, bet jis yra “aktyvus” . Jis komunikuoja mums nesant.”
Kitaip tariant, latentinis erdvės atskyrimas išnyksta. To pasėkmes galime čia ir papostuluoti. Išnykus erdvinėm “pertraukom” mes prarandame laiką savireflkecijai ir “atsinaujinimo” galimybę.  Hyperaktyvumas Facebook’e 24 valandas per diena (mums esant ar nesant), virsta hyperpasyvumu savojo “aš” formavime. T.y. “aš” visdar keičiasi pastoviai ir gal facebook’o fenomene jis keičiasi sparčiau kaip niekad, bet išnyksta savirefleksijos momentas – momentas kuriuo metu mes dingstame laikinai iš “visų” horizonto (tiek fenomenologinio tiek atminties atžvilgiu) ir apmastome save.

Latentinio erdvės ir laiko (ta prasme, kad avataras yra 24val. aktyviai komunikuojantis apie save/mane) išnykimas Facebook’e veda prie šizofreninių asmenybės potyrių, kada tapatybė iš esmės dekonstruojasi, prarandama savo mitinį branduolį ir virsta informacijos tinklo multidiskursyvine micro dalele. Bet čia jau atskira tema..

Tai kas atsitinka tarpusavio santykiuose? Ogi dingsta gylis ir įvairovė santykiuose (žinau, čia turėčiau paaiškinti ir išplėsti, bet paliksiu kolkas taip..) . Taip pat, išnykus laikui, atrofuojasi tokios santykiuose buvusios emocijos kaip: ilgesys, smalsumas.  Kadangi avataras mums pastoviai reprezentuoja real time “kitą” su visu emocijų, veiklos aprašymu ir vizualia informacija, smalsumas kuris yra vienas iš svarbesnių prieskonių susitikus fizinėje erdvėje -  niveliuojasi. Apie ką tu kalbi susitikęs pažįstamą su kuriuo pastoviai bendrauji ar seki vienas kitą facebooke? Su virtualiaisiais soc. tinklais išnyksta ir visas juslinių organų spektras, kartu su visa juos supančia semantika (kvapai, išvaizda, laikysena). Šioje vietoje, žinant, kad 70proc. komunikacijos yra kūno komunikacija (o ne verbaline), facebooko skurdumas akivaizdus.

Pabaigai. Facebook’o (dominuojantis soc. tinklų atstovas) fenomenas paliečia ir transformuoja asmeninių patirčių su kitu, taip pat santykį su erdve ir laiku. Klausimas ar tos patirtys tiktais keičia formą, išlikdamos kokybiškai tokios pačios, ar jos “skurdėja”? Asmeninė patirtis su facebook’u mane lenkia prie antrojo atsakymo. Aš pripažįstu facebooko kaip socialinės platformos ir socialinės mobilizacijos įrankio naudingumą, pranokstantį iki šiol bet kurią egzistavusią  soc. mediją. Taip pat jo antihierarchinę architektūrą, kuri atrodytų, kad turėtų vesti prie radikalios demokratijos (nors čia giliau žvelgiant galima pastebėti ne tokią jau ir demokratišką atmosfera, kas tiesiai veda prie ‘demokratijos’ sampratos pakraščių..) Visgi, žmogiškuose santykiuose įvyksta atrofacija, panaši į tą kuri įvyko, kada į aplinką pradėjome žvelgti ne ėjimo greičiu o mašinos važiavimo ar lėktuvo skrydžio. Potyrių spektras tampa minimaliu..Neadekvačiai išaukštinama viena juslė, kitų atžvilgiu, ir dingsta tas svarbus latentinis periodas (kad ir kaip grubiai tai skambėtų.. ) kuriuo metu/erdvėje mes apmąstome save.

Tarpusavio bendravimo ir “kito” Identiteto fiksavima s.